2020 m. birželio mėnesį 5, 6, 7, I gimnazijos klasių mokiniai dalyvavo Tarptautinės komisijos nacių ir sovietinio okupacinių režimų nusikaltimams Lietuvoje įvertinti inicijuotoje pilietinėje iniciatyvoje „Vilties aitvaras“, skirtoje paminėti Gedulo ir vilties dieną. „Aitvaro“ simbolis, žmonių sąmonėje turi teigiamą prasmę – jis, kaip ir žmonių svajonės, yra laisvas ir plazdenantis ore. Žmonės, kurie buvo ištremti, neteko visko: Tėvynės, namų, artimųjų, laisvės ir galimybės rinktis. Tačiau žmonės svajones, viltį galėjo turėti, tai paslėpę giliai savo širdyje. (Istorijos mokytojos)
Apie tremtį
Birželio 14-ąją minėjome svarbią Gedulo ir vilties dieną. Ši data mums, nepriklausomoje valstybėje gyvenantiems piliečiams, primena apie laisvės kainą, kurią teko sumokėti mūsų protėviams, 1941 metais išvežtiems į Sibirą. Šiemet minėjome 79-ąsias šių skaudžių įvykių metines, tad, nors jos kiek kitokios nei įprastai, kviečiu visus nors minutę skirti apmąstymui, ką iš tikrųjų reiškia laisvė, ir kodėl ji tokia trapi. Kalbėdama apie tai, kaip mane pačią sudomino ši tema, galiu pasakyti, jog tai įvyko visai atsitiktinai. Artėjant šiai datai, nusprendžiau pasidomėti, kas mano aplinkoje buvo ištremtas ir ką apie tai prisimena. Mano paieška davė vaisių. Tai teta, šiuo metu gyvenanti Kaune. Ji garbaus amžiaus moteris, tačiau, kaip pati sako, „viską prisimenu taip, lyg tai buvo vakar“. Kalbėdama su ja, sužinojau, kad mano tetai Sibire teko būti net tris kartus. Pirmasis kartas tuomet, kai jai buvo vos dveji metukai. Pasakojo, kad dažniausiai trėmė protingus arba pasiturinčius žmones. Ji, maža mergaitė, buvo vežama kartu su seserimi, kuri vėliau žuvo nuo bado. Po to mano teta buvo grąžinta į Lietuvą, kur jos dėdė pasirūpino netikrais dokumentais, tačiau neilgai trukus buvo vėl ištremta. Tik šįkart - jau su močiute. Gyveno slėnyje tarp dviejų kalnų, prie Baikalo ežero. Prieš išvažiuodama, teta pagriebė maišą miltų, kurių pradžioje užteko, tačiau vėliau teko maitintis arklio mėsa, pienu arba miške rinktomis uogomis. Galų gale mano teta trečiąjį kartą atsidūrė Sibire dėl šeiminių reikalų, o į Tėvynę sugrįžo tik 1988 metais.
Tokia istorija privertė mane susimąstyti, kokia laiminga turėčiau būti, kad gyvenu laisvoje šalyje. Galima sakyti, jog neverta gyventi praeitimi, tačiau šį faktą visiškai paneigia akcija „Ištark, išgirsk, išsaugok“, kurios metu birželio 14-ąją dieną yra skaitomi tremtinių vardai, prisimenami jų likimai. Taip pagerbiami tremtyje nukentėję tautiečiai. Džiugu tai, jog šiais metais akcijos organizatoriai nusprendė Gedulo ir vilties dieną įprasminti nauju simboliu – liepos žiedu. Manau, ši idėja yra nepaprastai svarbi, nes atskleidžia ne tik tremtinių, bet ir šiandieninės kartos ryžtą išlaikyti istorinę atmintį. Taigi, mano nuomone, visi turėtume įvertinti tai, ką turime šiandien, tai, kad galime laisvai ištarti žodį LIETUVA, o svarbiausia – nevalia pamiršti ir būtinai išsaugoti kelio į nepriklausomybę istoriją.
Mija Merkytė, Ia gimnazijos klasė 
