Artėjant Lietuvos valstybės atkūrimo dienai vis dažniau skamba žodžiai laisvė, Tėvynė. Bet ar jie svarbūs, suprantami jaunam žmogui? O gal visa tai tik istorinės žinios, išmoktos kontroliniam darbui ir pamirštos, dulkančios bibliotekų lentynose?
Jau nuo vaikystės mūsų klausė, kas mums yra laisvė. Augant atsakymai keitėsi, požiūris į laisvę taip pat. Dabar kiekvienas nedvejodamas randame atsakymus į šį vis rečiau užduodamą klausimą. Visi atsakome skirtingai, nes visada atsižvelgiame į savo gyvenimo būdą, vertybes, troškimus. Tačiau išgirdusi savo bendraamžių atsakymus nudžiungu, nes suprantu, kad auga karta, gebanti mylėti savo tėvynę. Nepaisant to, yra teigiančių, kad užaugę laisvi, nejautę suvaržymų, represijų, mes laisvės nevertiname ir nepuoselėjame. Tačiau nemanau, kad galima suvokti vertę tik to, ko anksčiau buvo stokojama. Užaugę laisvi, laisvę juntame kiekviename žingsnyje, žodyje ar veiksme. Tad ją branginame labiau nei kas kitas.
Istorija yra neatsiejama valstybės, jos piliečių gyvenimo dalis. Tačiau dažnai yra sunku jausti artumą istorinėms asmenybėms, kurias pažįstame tik iš nuotraukų ar istorijos vadovėlių. Žvelgdami į nespalvotą 1918 m. padarytą nuotrauką, iš kurios į mus žvelgia 20 signatarų, pasirašiusių Lietuvos nepriklausomybės aktą, matome rimtus, tvirtus žmones, tapusius tautos autoritetais. Tačiau tiesa ir ta, kad jie tokie pat kaip mes. Turėję savų troškimų, baimių, tikslų. Mylėję Lietuvą taip, kaip mylime mes. Kaip myliu aš.
Man laisvė – tai galimybė. Galimybė tobulėti. Galimybė pažinti. Galimybė švęsti.
Gaila Aleknaitė IIIa gimnazijos klasės mokinė
