1957 m. gruodžio 9 d.pasišaukęs kunigus tarė: „Aš važiuosiu namo. Jūs čia liekate du ar trys. Laikykitės vyriškai". Šie žodžiai nusako ganytojo visos asmenybės bei nueito gyvenimo kelio prasmę. Paskutiniaisiais savo gyvenimo metais vyskupas iškilo kaip retos išminties ir drąsos kovotojas už Dievą, už tikėjimą, už šventas Katalikų bažnyčios, tautos ir Tėvynės teises.
Rusijos okupacijos metai
Gimęs 1875 m. spalio 22 d., Lietuvai esant carinės Rusijos priespaudos metais, Žemaičių vyskupo Motiejaus Valančiaus mirties metais, tik ketvirtadalis jo gyvenimo prabėgo laisvos Lietuvos metais. Augo ir brendo carinės okupacijos metais. Pradžios mokyklą baigė Joniškėlyje, netoli savo gimtojo Gailionių kaimo, netoli Linkuvos. Vėliau lankė Mintaujos gimnaziją. Į kunigus ruošėsi Žemaičių kunigų seminarijoje Kaune. Neeilinių gabumų jaunuolis teologijos studijas 1898-1902 m. tęsė Peterburgo dvasinėje akademijoje. Ją baigė su pagyrimu teologijos magistro laipsniu, parašęs disertaciją „De origine animae humanae“.
1902 m. kovo 22 d. buvo įšventintas kunigu. Po studijų buvo paskirtas trijų Liepojos aukštesniųjų mokyklų kapelionu ir drauge to miesto parapijos vikaru. Pedagoginiame darbe greitai išryškėjo neeilinis pedagogo talentas. Jis tarsi magnetas traukė jaunimą. Gerai pažinęs darbininkų padėtį, kapelionas švietė tikinčiuosius socialinio pobūdžio pamokslais. Vėliau iš šių pamokslų gimė „Sakyklai vadovas“- trijų tomų vadovas Katalikų bažnyčiai, išdėstytas aiškia, visiems lengvai suprantamų pamokslų forma. 1914 m. išleistas platus 300 puslapių veikalas „Socialinis klausimas.“ Tai buvo vadovėlis kunigų seminarijoms.
Tuo pačiu metu Kazimieras Paltarokas buvo daugialypės lietuvių kultūrinės veiklos skatintojas. Jis rėmė ir pats platino lietuvišką spaudą, prisidėjo prie lietuviškos mokyklos kūrimo, teatro bei dainų vakarų organizavimo. Moksleivius ragino mokytis lietuvių kalbos. Iki tol nebuvo tikybos vadovėlių lietuviškai. Kazimieras Paltarokas ėmė ir juos rengti.
1906 m. išvyko iš Liepojos į nedidelę parapiją Lietuvos kaime - Surviliškyje. Parapijos klebonas jau buvo senas, todėl jaunam Kazimierui Paltarokui teko tvarkyti parapiją ir rūpintis pastoracija. Ypač aktyviai įsijungė į blaivybės sąjūdį. Tuo metu išleido trys brošiūras: „Girtuoklystė - nesveikata“, „Girtuoklystė - neturto motina“, „Girtuoklystė- nedorybių versmė“. Surviliškyje baigė tvarkyti ir 1911 m. išleido „Sakyklai vadovas“ trečią tomą.
Sveikatai sustiprėjus, 1911 m. buvo paskirtas Žemaičių kunigų seminarijos lotynų kalbos, teologinės įvado ir sociologijos dėstytoju. 1914 m. paskirtas seminarijos vicerektoriumi. Pagal nusistovėjusią tvarką, vicerektorius tvarkė visus klierikų auklėjimo bei seminarijos administravimo reikalus. Šiuo laikotarpiu Kazimieras Paltarokas veiklus „Motinėlės“ draugijos narys, šelpė katalikišką jaunimą, einantį mokslus, „Saulės“ draugijos kasininkas, Šv. Kazimiero draugijos narys ir Žemaičių vyskupijos kunigų šelpimo draugijos kasininkas. Pirmojo pasaulinio karo metais seminarija iš Kauno perkelta į Vašuokėnų dvarą Troškūnų parapijoje, kur ji veikė 1914-1915 mokslo metais. Iš ten seminariją rusų valdžia išgabeno į Smolenską. Vienerius metus ten dirbo seminarijos rektoriumi, globojo karo nublokštą klierikų būrį. 1916m. per Švediją ir Vokietiją grįžo į Lietuvą. Kaune rado seminarijos rūmus, užimtus vokiečių kariuomenės. Dėstė tikybą katalikiškoje „Saulės“ gimnazijoje, ruošė tikybos vadovėlius mokykloms. 1917m. atnaujino iš vokiečių atgautus seminarijos rūmus ir tų pačių metų rudenį pradėjo seminarija veikti iš naujo. Tapo seminarijos vicerektoriumi, profesoriumi. Aktyviai dalyvavo visuomeniniame darbe. 1917 m. jis buvo išrinktas į Vilniaus lietuvių konferenciją, vykusią tų metų rugsėjo 18-22 dienomis. Ši konferencija išrinko Lietuvos Tarybą iš 20 asmenų, kuri 1918 m. vasario 16 d. paskelbė Nepriklausomos valstybės atkūrimo aktą.
Nepriklausomybės metai
Lietuvai atgavus Nepriklausomybę visose gyvenimo srityse nestigo darbo. K. Paltarokas 1918 m. pakeliamas Žemaičių kapitulos kanauninku, 1919 m. paskirtas vyskupijos socialinės akcijos sekretoriumi, 1922 m. bažnytinių turtų valdymo tarybos nariu. Tais pačiais metais įsikūrus Lietuvos universitetui Kaune, teologijos- filosofijos fakulteto taryba išrinko jį ekstraordinatoriumi pastoralinės teologijos profesoriumi ir katedros vedėju. Profesoriaus pareigos 1922-1926 m. buvo pagrindinis kun. Kazimiero Paltaroko darbas. Su didžiule pagarba ir meile jį mini buvusieji jo auklėtiniai. 1926 m. balandžio 4 d. popiežius Pijus XI vietoj trijų anksčiau buvusių ir kitoms provincijoms priklausiusių diecezijų įsteigė Lietuvos bažnytinę provinciją su 5 vyskupijomis. Tų pačių metų balandžio 5 d. vienos iš tų vyskupijų - Panevėžio valdytoju paskirtas Kauno kunigų seminarijos vicerektorius, Žemaičių vyskupijos kapitulos kanauninkas Kazimieras Paltarokas. Gegužės 2 d. Kauno arkikatedroje arkivyskupo P. Karevičiaus buvo konsekruotas vyskupu. Gegužės 30 d. įvyko vyskupo ingresas Panevėžio Šv. Stanislovo koplyčioje. Jo pirmosios šv. Mišios laikytos ant pradėtos statyti Šv. Stanislovo bažnyčios koplyčios laiptų.
Panevėžio vyskupas
Tuomet Panevėžio vyskupijai priklausė 378 tūkst. tikinčiųjų su 10 dekanatų, 69 parapijomis, 4 rektoratais, 41 filija, 79 koplyčiomis ir 171 kunigas. Gabaus organizatoriaus ir sumanaus vadovo talentas greitai davė puikių darbo rezultatų. Vyskupas greitai sugebėjo suburti gerus padėjėjus. Prof. Stasys Šalkauskis pastebėjo: „Visų pirma jis nepriklausė prie tų vadų, kurie mėgsta apsistatyti nereikšmingais žmonėmis ir kvėpuotų jų pataikavimų ir smilkinimų nuotaikoje. Jie sunkiai pakenčia savo artimoje aplinkoje dvasios nykštukus ir intrūzus, nes vertina originalias asmenybes ir nesibijo nublukti, kaipo vadas, jų draugystėje. Ne tokių asmenybių konkurencija, bet jų stoka verčia jį sielotis.“
Vyskupas buvo demokratiškas, visiems prieinamas, mėgo gyvus santykius su visuomene. Jis turėjo gerą pajautimą, ko pirmiausia reikia pasiekti ir kaip pasiekti užsibrėžtą tikslą. Jo talkininkė buvo sukaupta patirtis pastoraciniame, pedagoginiame bei visuomeniniame darbe. Sau ir vyskupijai pasirinko kuklų vieno aukšto namą vyskupijos centre Panevėžyje. Ant nedidelio sklypo prie namo išaugo gražus sodas.
Pirmasis jo rūpestis buvo katedra. Po trejų metų ji jau stovėjo anksčiau pradėtos ir nebaigtos statyti parapinės Šv. Stanislovo bažnyčios vietoje. Pradėtoji bažnyčia buvo nugriauta. Graži, didinga dedikuota Kristui Karaliui ji buvo prelato Maironio pašventinta 1930 metų kovo 4 dieną, Vytauto Didžiojo metais. Pirmą kartą įnešant Šv. Sakramentą, suskambo Kristaus Karaliaus himnas, Maironio parašytas Katedros iškilmėms. Himno autorius kompozitorius T. Brazys buvo šventės svečias. Katedros architektai- R. Steikūnas ir inžinierius A. Gordevičius. 55 metrų aukščio gelžbetonio bokšto - varpinės statytojas- inžinierius P. Morkūnas, 1940 m. popiežiaus Pijaus XI apdovanotas Šv. Grigaliaus ordinu. Arkivyskupo metropolitas Juozapas Skvireckas konsekravo Katedrą šventaisiais 1933 metais. 1939 m. katedra baigta skoningai dekoruoti.
Ateinančius į Katedrą pasitinka iš aukštai žiūrinčios 3 metrų aukščio cementinės Panevėžio vyskupijos įsteigėjų - Šv. Tėvo Pijaus XI, arkivyskupo Palaimintojo Jurgio Matulaičio statulos. Kiekvieną dieną prabyla 4 varpai, 1931 m. pašventinti, nulieti Apoldos mieste Vokietijoje. Didžiausias varpas, skirtas Kristaus Karaliaus garbei sveria 1628 kilogramus. Kiti varpai pavadinti Šv. Stanislovo, Šv. Mergelės Marijos, o lengviausias Šv. Kazimiero vardu. Didysis altorius vyskupo Kazimiero Paltaroko dovana Katedrai. Kristaus skulptūra - Juozo Zikaro darbas. Vyskupo bareljefas taip pat šio žymaus kraštiečio darbas. Kilimo eskizas prie altoriaus taip pat J. Zikaro sukurtas. Virš altoriaus ant lubų- paveikslas „Stebuklas prie Polocko (autorius dailininkas J. Mackevičius. Jo pagalbininkai- dailininkai D. Tarabildienė ir V. Palaima). Jų rankomis tapyta ir Siksto Madonos kopija, Šv. Kazimiero paveikslas. Prie didžio altoriaus, sienoje - Panevėžio vyskupijos 10 dekanatų bažnyčių vaizdas, simbolizuojantis Katedrą -visų vyskupijos bažnyčių motiną. Prie pat gyvenamo namo (Sodų g.3) vyskupo sode atsistojo namai su patalpomis centrinėms Katalikų veikimo centro įstaigoms bei sale teatrui ir susirinkimams. Čia buvo ir „Panevėžio balso“- diecezijos laikraščio (1935-1940 m.) redakcija. Prie kurijos įrengė centrinę vyskupijos biblioteką. Tai turėjo būti pavyzdžiu klebonijoms, kaip jos turi tvarkytis Dievo kultui ir katalikiškai veiklai. Savo vyskupavimo metais, be katedros, pastatė 15 bažnyčių, 14 koplyčių, 11 altarijų.
Didelis vyskupo rūpestis buvo kunigų parengimas. Jų buvo maža. Kauno kunigų seminarija negalėjo patenkinti kunigų rengimo poreikio. Tuo pat metu jau buvo pradėtos netoli katedros Mažosios kunigų seminarijos rūmų ( dabar Kazimiero Paltaroko gimnazija) statyba. Vyskupo artimoje aplinkoje turėjo būti paruošti kandidatai tolesnėms filosofijos ir teologijos studijoms. Vyskupas nuolat rūpinosi materialine savo kunigų padėtimi.
Vyskupo palikimas
Gyvas vyskupas Kazimieras atsistoja prieš mus ganytojiškais laiškais, kurių per 50 išleido po keletą per metus. Jie aktualūs ir šiandien savo gyva kalba, lengvu stiliumi. Laiškuose vyskupas kreipiasi pirmuoju vienaskaitos asmeniu pamokydamas, įspėdamas, pabardamas, padrąsindamas. Tikintieji klausydami ir skaitydami ganytojo laiškus jautė, kad „vyskupas Paltarokas priklauso prie tų vadų, kurie vienoje rankoje neša kryžių, o antroje Kristaus atneštą savo mokiniams kardą“ ( prof. Stasys Šalkauskis). Be ganytojiškų laiškų vyskupas Kazimieras išleido daugybę kitų didesnės ar mažesnės apimties knygelių. 60 metų sukakties proga prof. Stasys Šalkauskis rašė: „Vyskupo Paltaroko neįveikiamumo paslaptis glūdi gal labiausiai jo pasiryžime nukentėti už savo ginamus idealus. Jis yra įsitikinęs ne tik savo bylos teisingumu, bet ir tuo, kad nukentėti už teisybę yra geriausias jai patarnavimas“ Todėl jis drąsiai imasi atsakomybės už savo veiksmus ir poelgius ir buvo pasiryžęs prisiimti visas jų pasekmes. Iš visų vyskupo nuveiktų darbų išskirčiau vyskupo K. Paltaroko katekizmą - katalikų tikybos pradžiamokslį. Išleistas nacių okupacijos metais, sovietmečiu jis buvo nuolat kopijuojamas ir perspausdinamas. Šis katekizmas buvo kelių kartų lietuvių tikėjimo mokykla. Tik vyskupo K. Paltaroko dėka sovietmečiu tūkstančiai jaunimo paruošti sakramentams. Vyskupo dėka, anot dabartinio Panevėžio vyskupo Jono Kaunecko, „supratome, jog norint turėti viską, reikia viską atiduoti.“ Vardan Dievo ir artimo meilės.
Vienintelis vyskupas Lietuvoje
Herojiškumo pavyzdžiu vyskupas tapo nuo 1947 iki 1955 metų metų Lietuvoje likęs vieninteliu dvasiniu tautos vadu. Paskutinis buvo areštuotas arkivyskupas Mečislovas Reinys, iš sakyklos paskelbęs, jog jis nepasirašęs valdžios jo vardu platinamo partizanams atsišaukimo grįžti iš miškų, užtikrinant jiems atleidimą, laisvę ir saugumą. Kiti trys dar buvusieji Lietuvoje vyskupai Teofilis Matulionis, Vincentas Borisevičius ir Pranciškus Ramanauskas buvo areštuoti ir išvežti į tremtį.
1949 m. vyskupas buvo išrinktas Vilniaus arkivyskupijos kapituliniu vikaru. Apsigyveno Vilniuje ir iš čia valdė abi vyskupijas: savąją kaip jos ordinaras, o Vilniaus kaip apaštališkasis administratorius. Iki paskutinės gyvenimo dienos energingai ir išmintingai tvarkė abiejų vyskupijų reikalus. Kodėl liko nenušalintas nuo savo vyskupijos valdymo, o galėjo valdyti kartu ir antrąją, Lietuvos sostinės Vilniaus vyskupiją, kodėl iki 1955 metų rugsėjo 11 d. galėjo išlikti Lietuvoje tik jis vienas iš visų buvusių vyskupų, sulaukti senatvės ir mirti sava mirtimi?
Matyt niekas negali atsakyti į šį klausimą. Gal tai išliks ir kaip Dievo Apvaizdos paslaptis. Pats vyskupas Kazimieras Paltarokas niekada nebuvo susvyravęs tikėjimo ir tiesos kelyje. 1958 m. sausio 3 d. vyskupas mirė Vilniuje, sausio 7 d. iškilmingai palaidotas Panevėžio Kristaus Karaliaus katedros kriptoje. Pašauktas
Dievo tarnystei jis tapo Didžiu kunigu visai tautai sunkiausiais jos gyvenimo metais.
Parengė: Juozas Brazauskas, Kazimiero Paltaroko gimnazijos istorijos mokytojas ekspertas
